„Auksinės palmės šakelės“ laimėtojas filmas „Žiemos miegas“ – nenoras pažvelgti į save (Recenzija)

Praėjusių metų Kanų kino festivalio „Auksinės palmės šakelės“ laimėtojo, turkų režisieriaus Nuri Bilge Ceylano filmas „Žiemos miegas“ (angl. „Winter Sleep“, 2014) nuo vasario mėnesio rodomas ir Lietuvos kino teatruose. Savo nuomonę apie filmą išsakė ir „Kinomaisto“ filmų apžvalgininkas Augustinas Kalinauskas.

Pirmas įspūdis, kurį palieka „Žiemos miegas“, tai gilūs kontrastai. Tarp esamo ir trokštamo, tarp to, kas yra ir ko siekiama, tarp svajonių ir skaudžios realybės. Nors iš pažiūros Nuri Bilge Ceylano filmas gali pasirodyti kaip visai nemotyvuotas ir pernelyg ištęstas painių santykių bei emocijų kratinys, tačiau žiūrėti tikrai verta.

„Žiemos miego“ veiksmas seka pagyvenusio aktoriaus Aydino gyvenimą giliame Anatolijos regiono Turkijoje kaime. Iš pažiūros – niekuo neįpatingas gyvenimas supamas nepaprastai gražios gamtos. Dienas Aydinas leidžia ramiai, atrodytų viskuo patenkintas. Baigęs karjerą turi savo skiltį vietiniame laikraštyje, rašo Turkijos teatro istoriją – visa tai skatina jį jaustis šiek tiek aukštėliau nei kiti gyventojai. Ką jau kalbėti apie jauną žmoną, tėvo palikimą ir valdomą viešbutį? Tačiau kuo toliau, tuo santykiai sudėtingėja, įtampa auga. Skleidžiasi tikrieji veikėjų portretai…

Nesunku suprasti, jog pagrindinis filmo veikėjų tikslas, veiklos akstinas – siekis būti nepriklausomiems. Paradoksalu, tačiau ši siekiamybė vis labiau ir labiau pančioja juos pačius. Pati „Žiemos miegas“ lokacija tikrai nėra parinkta atsitiktinai – veikėjai atrodo tarytum būtų įstrigę uolėtame Anatolijos kraštovaizdyje. Šį laisvės siekį įsipynusį į naratyvą puikiai atskleidžia atskiri epizodai. Vienam iš jų pasiekus kulminaciją, planai staigiai pasikeičia – atsiduriame bekraštėje Anatolijos lygumoje, beprotiškose laukinių arklių gaudynėse. Žmogiškų santykių išvargintas Aidinas vis sugrįžta pas jau beveik prijaukintą laukinį arklį, galiausiai naktį jį paleidžia į stepę.

Filmui persiritus į antrą pusę ir pats bando išvažiuoti kur nors toliau – šįkart į Stambulą, tačiau nepajėgia. Viskas baigiasi išgertuvėmis draugo sodyboje. Visi čia tarsi įstrigę klampiuose žmogiškuose santykiuose, ką dar labiau pabrėžia tirštai iškritęs sniegas, iki pat horizonto nuklojęs Anatoliją. Aidino profesija čia suskamba ironiškai – atrodo, jam jau darosi sunku pakelti spektaklį, kurį jam tenka diena iš dienos vaidinti.

SUB-TURKISHFILM-articleLarge

Įsimena vienas „Žiemos miego“ dialogas, kuriame tarsi įvardijama veikėjų egzistencinė, moralinė tuštuma. Pietų metu tarnaitė pasiūlo nustoti kovoti prieš blogį, jam absoliučiai nesipriešinti. Gal tada blogis pats susipras ir taps gėriu? Tačiau blogis nesusipranta. Aydino žmonos atvežami pinigai supleška krosnyje. Atrodo, jog neseniai iš kalėjimo išėjęs vienas Aydino nuomininkų tiesiog tuo mėgaujasi. Viskas paskęsta tirštoje beprasmybėje lyg sniege, kuris gaubia vietovę. Ir nepaprastai taikliai, tarytum specialiai, šia sceną atspindi A. de Saint Exupery knygos „Citadelė“ pradžia: „Buvo toks mano jaunystės amžius, kai aš gailėdavau elgetų ir jų opų. […] Šitaip elgiausi iki tos dienos, kol perpratau, kad jie brangina kaip retą prabangą savo pūlinius.. […] Ir jie mosikavo savo strampais, kad užimtų vietos pasaulyje.“ Panašu, kad nesipriešinimo blogiui idėja nepasiteisina, blogis netampa gėriu. Individualios laisvės siekis neduoda rezultatų.

Panašu, kad žmonės kaimelyje užsiima viskuo, kad pateisintų save. Aidinas rašo straipsnius įvairiomis moralės, religijos, patriotizmo temomis, jo žmona užsiima labdara. Tačiau patys keistis jie neketina. Atrodo, kad tarp sunkiai valdomų gyvenimo aplinkybių, šie veiksmai tarsi kažką išsprendžia. Ar bent jau sukuria tokią iliuziją.

0009c988-630

Atrodo,veikėjai taip ir lieka įstrigę kraštovaizdyje, kaip ir iš uolų išskaptuoti namai, jie lieka tarsi su jomis suaugę.

Filmo pavadinimas – „Žiemos miegas“ – taikliai nušviečia esamą situaciją. Niekas nenori pažvelgti tiesai į akis. Tiek žmonės, tiek gamta giliai miega. Tarytum kažko laukia…

Belieka tik paminėti, kad juosta nufilmuota meistriškai, lokacijos parinktos puikiai, o garso takelis papildo įvykių kaitą. Galima būtų prikibti tik dėl kai kurių personažų neišvystymo, jų epizodiškumo, bet tai kartais „Žiemos miegui“  teikia paslaptingumo. Ir, žinoma, vienintelis dalykas – trijų valandų trukmė, taip pat lėta įvykių tėkmė, dėl kurios kartais pasidaro sunku žiūrėti, bet vis dėlto verta.

Filmas „Žiemos miegas“ rodomas Vilniaus kino teatre „Pasaka“, „Skalvijos“ kino centre ir Panevėžio kino centre „Garsas“. Interviu su režisieriumi  N. B. Ceylanu rasite čia.

Augustas Kalinauskas

Augustas Kalinauskas

Studijuoju lietuvių filologiją ir labai domiuosi filosofija, bendrąja kultūra apskritai. Kinas man - tai erdvė, kurioje visa tai galiu panaudoti kūrybiškai tiek rašant, tiek kuriant. Mat laisvalaikį taip pat mėgstu užpildyti kinu - kuriu trumpametražius filmus, muzikinius klipus, reklamas.
Augustas Kalinauskas

Komentuokite

Your email address will not be published. Required fields are marked *