Atidarytas 11-asis Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis

Su švente! – vienas kitą sveikino į „Skalvijos” kino centrą susirinkę dokumentinio kino mylėtojai. Ketvirtadienio vakarą čia atidarytas jau 11-asis Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Šiemet jame – per pusšimtis kūrybinės dokumentikos filmų, pažintys su jų autoriais, meistriškumo dirbtuvės su vienu ryškiausių Danijos kino kūrėjų Jonu Bang Carlsenu ir vienetinių portretų dirbtuvės su fotografu Gintautu Trimaku. Festivalis tęsis 10 dienų „Skalvijos“ ir „Pasakos“ salėse.

Festivalį atvėrė lenkų kino kūrėjų Elwiros Niewieros ir Piotro Rosolowskio filmas „Domino efektas“. Tai Abchazijos regione kurtas pasakojimas apie šeimą sukūrusį Abchazijos sporto ministrą, rengiantį pirmą tarptautinį domino čempionatą ir tokiu būdu siekiantį pripažinimo Abchazijai, ir jo žmoną rusaitę. Jų santykiai ir tarpkultūriniai skirtumai tampa šių šalių tarptautinės padėties metafora.

Pasak filmo režisierės, kurti filmą Abchazijoje ją paskatino lenkų žurnalisto Rišardo Kapusčinskio mintis, kad Abchazija – tai kraštas, kuris galėtų tapti rojumi, tačiau ten daugiau minų nei žmonių. „Domino efektas“ bus parodytas dar du kartus – rugsėjo 21 d. „Pasakoje“ ir rugsėjo 28 d. „Skalvijoje“.

Šiemet 7 kartą festivalyje bus renkami trys geriausi Baltijos šalių dokumentiniai filmai. Konkursinėje festivalio programoje – 12 estų, latvių ir lietuvių darbų, sukurtų 2013-2014 m. Trejetą geriausiųjų išrinks ir per festivalio uždarymo ceremoniją įvardins tarptautinė žiuri. Jai atstovauja žinomas ukrainiečių režisierius Sergejus Bukovskis, šių metų festivalio retrospektyvos autorius, danas J. Bang Carlsenas ir bulgaras Svetoslavas Draganovas.

© Linas Vasiliauskas 6

Į konkursinę programą filmai atrinkti, vadovaujantis formos meniškumo ir temos aktualumo kriterijais. Pasak vienos iš programos sudarytojų Agnės Mackevičiūtės, šiųmetinė programa išsiskiria tuo, kad yra gausi portretų: „Ją net galima būtų pavadinti portretų – asmenų, miestų, šalių ir net ežerų – galerija. Galerija, kurioje tikrai norisi praleisti ne vieną valandą“.

Konkursinėje festivalio programoje – 6 lietuvių, 2 latvių ir 4 estų dokumentiniai „portretai“.

Lietuviškoje dalyje – vienas nuotaikingiausių ir netikėčiausių Dariaus ir Girėno portretų. Filme „Lituanika. Paslaptis“ juos rekonstruoja Remigijus Sabulis. Ričardo Marcinkaus filmas – portretas skirtas benamiui Povilui („Galutinis tikslas“), o Agnė Marcinkevičiūtė tyrinėja nuo visuomenės nusigręžusios lietuvių rašytojos Jolitos Skablauskaitės asmenybę („Vienatvės gaudesys“). Kęstutis Gudavičius fiksuoja šiltus ir žmogiškus pasaulinio benamių futbolo čempionato dalyvių veidus („Alkofutbolas“).

Mąstydamas apie žmones, kurių niekada nepamatys, filmą „Kenotafas“ kūrė Audrius Stonys. Režisierius dokumentuoja pastangas atrasti Antrajame pasauliniame kare žuvusių kareivių palaikus. Tuo metu dvi jaunos režisierės Akvilė Anglickaitė ir Irma Stanaitytė leidosi filmuoti dar netyrinėtų mūsų ežerų gelmių. Unikalus povandeninis Versminio, Ilgio, Baltųjų Lakajų, Asvejos pasaulis veriasi jų filme „Ežerų dugne“.

Latvė Laila Pakalnina – daugkartinė festivalio viešnia ir dalyvė – šiemet festivalyje pristatys net du savo filmus. Viena garsiausių latvių režisierių konkursinėje programoje dalyvaus su filmais „Kaminas“ bei „Viešbutis ir kamuolis“:

Pasak A. Mackevičiūtės, šios režisierės talentas realybę akimirksniu paverčia menu: „Jos kamera užfiksuotuose kadruose žmonių ir aplinkos kūnų formomis žaidžiama tarsi grafikos darbe, o kasdienio gyvenimo judesiai montuojami savitu ritmu, kad, rodos, nebereikia nei žodžių, nei garso“.

Ypatingai veržlūs ir jaunatviški į konkursinę programą patekę estų filmai. Absurdiška sovietmečio reklamos industrija – Hardi Volmerio pasakojime „Auksinės blizgės“. Prorusiškos Padniestrės realybę drąsiai ir sąmojingai įamžino Melis Muhu ir Kristina Norman („Padniestrė. Gyvenimas nežinioje“). Šalies portretas lyg mozaika dėliojamas iš teatrališkų kandidatų į prezidentus kalbų, gatvėje deklamuojamų pagyvenusių moteriškių eilėraščių, jaunųjų reperių dainų, oficialių ceremonijų vaizdų.

Kad gyvenimas – tai teatras primins Tito Ojasoo ir Ene-Liis Semper filmas „Pelenai ir auksas“. Jie atskleis, kaip sekėsi Estijos teatralams steigti partiją ir surengti jos rinkiminę kampaniją-spektaklį.

Bene tyliausias estiškas filmas – Jak Kilmi „Popierinis miestas“. Estas Fiodoras Šantsynas jau daugybę metų iš medžio daro tikslius Narvos miesto pastatų ir bažnyčių modelius, kuriuos tikrovėje sparčiai keičia prekybos centrai, kazino, nauji namai.

Geriausių konkursinės programos filmų autoriams bus skirtos piniginės premijos. Jas įsteigė Kazickų šeimos fondas. Festivalis vyks rugsėjo 18-28 d. „Skalvijos“ ir „Pasakos“ kino salėse.

Išsamiau susipažinti su programa festivalio rengėjai kviečia festivalio puslapis.

Nuotraukų autorius – Linas Vasiliauskas

Komentuokite

Your email address will not be published. Required fields are marked *