Anykščiuose dokumentinis kinas rodomas ir bažnyčioje. Viskas apie EDOX (Interviu)

Anykščiai visuomet garsėjo kaip pramogų kupinas miestas. Pamenu, kaip kažkada ten klaidžiojau po kukurūzų labirintą ar mėgavausi vasaros rogučių trasa, o visai neseniai duris mieste atvėrė ir pirmasis Rytų Aukštaitijoje menų inkubatorius.

Dar Ankykščiuose kasmet organizuojamas dokumentinių filmų festivalis EDOX, kurį iš Vilniaus atgabeno studija „Nominum“ su Arūnu Mateliu priešakyje. Kodėl Anykščiuose, sukate galvas? Aš irgi, todėl susitariau pakalbinti šiais metais festivalio organizavimo vairą gavusią Rasą Žebuolytę, kuri papasakojo „kas kaip kur ir kada“.

– Pradėsiu nuo klausimo, kam ir kada kilo mintis organizuoti dokumentinių filmų festivalį EDOX?

EDOX yra daugelio žmonių indėlis, o aš pati prie jo atsiradau tik šiais metais, tad visa, ką žinau ir girdėjau – tik iš kitų pasakojimų. EDOX gimė visai netikėtai, kuomet 2009 metų rudenį Europos kino akademija leido kūrybinei grupei NOMINUM organizuoti Europos kino akademijos geriausio metų dokumentinio filmo rinkimo procedūrą. Taip pat jų buvo paprašyta sudaryti geriausių Europos filmų dešimtuką, kuris buvo parodytas visoje Lietuvoje. „Didžioji tyla“ („Die große Stille“, 2005) nebylus vokiečių režisieriaus Philipo Gröningo filmas apie vienuolius – nuspręstas rodyti Anykščiuose, miesto bažnyčioje. Buvo vėlyvas ruduo, bažnyčioje šalta, tačiau žiūrovų susirinko apie penkis šimtus. Aparatūra šiaip ne taip atlaikė, tačiau buvo visiškai netikėta, kad nei vienas žiūrovas neišėjo iš peržiūros, nors rodytas filmas buvo išties sudėtingas ir sunkus, o ir žiūrėjimo sąlygos nelabai malonios.

Po šios peržiūros Arūnui Mateliui kilo mintis ir galiausiai buvo nuspręsta, jog tikrai Anykščiuose reikia rengti Europos dokumentinių filmų festivalį, kadangi daugelis kino festivalių tikrai galėtų pavydėti tokios auditorijos. Labiausiai įkvėpė žmonių reakcijos, jų kantrybė ir tai, jog jie ištvėrė visą filmą susikaupę. Štai taip nebylus kinas atėjo pas žmones. Ir iš tikro, tokios istorijos ir dabar įkvepia daryti viską, kad tik šis festivalis nebūtų užmirštas, bet kaip tik gyvuotų ir vis keltų sau kartelę aukštyn.

– Kaip prasidėjo bendradarbiavimas su Europos kino akademija? 

Kadangi Arūnas Matelis yra Europos Kino Akademijos narys, tai kaip tik ir darbuojasi ta linkme, kad Vilnius vis labiau įsitrauktų į Europos kino kultūrą, tai taptų artima ir suprantama Lietuvos žmonėms. Ši idėja atrodė gera pradžia santykiams su Europos kinu užmegzti Lietuvoje.

– Žinau, kad Anykščiai yra gimtasis A.Matelio miestas. Galbūt ir šis aspektas prisidėjo prie EDOX atsiradimo Anykščiuose, o ne pvz., Vilniuje ar Kaune?

Taip,  Anykščiai – beveik gimtas A.Matelio miestas, į kurį jis ateityje net planuoja su šeima emigruoti. Ir man Anykščiai nesvetimi, daug vasarų ten praleista, norisi ir toliau palaikyti ryšį su šiuo miestu, investuoti į jo kultūrą ir atmosferą. Istorija su nuo šalčio garuojančia kino sale ir penkiais šimtais susikaupusių ir kantrių žmonių, stebinčių „Didžiąją tylą“, taip pat leido suprasti, jog būtent čia ir reikia pradėti. Geriausi dokumentiniai filmai turi teisę būti parodyti ir mažuose miesteliuose, tai mažina tokių miestų gyventojų socialinę atskirtį ir suteikia jiems daugiau galimybių pamatyti tai, ką mato didžiųjų miestų auditorijos.

Neatsitiktinai pasirinkti būtent Anykščiai – žmonės nuoširdžiai padėjo organizuoti EDOX festivalį, buvo be galo užsidegę, net miesto meras ateidavo į filmų peržiūras, o jaunieji žiūrovai taip pat buvo įsitraukę į festivalio veiklą, kūrė filmukus ir padėjo rengiant patį festivalį. Kažin, ar kiekviename mieste atsirastų tokia auditorija, kuri įkvepia nesustoti ir toliau judėti.

Festivalio sumanytojas režisierius Arūnas Matelis.

Festivalio sumanytojas režisierius Arūnas Matelis. EDOX archyvo nuotrauka.

– 2009-aisiais prasidėjęs EDOX praėjusiais metais atšventė penkerių metų gimtadienį. Kokių netikėtų įvykių nutiko per tuos metus?

Galbūt netikėčiausia tai, jog festivalis vis dar reikalingas žmonėms, žiūrovai vis dar žavisi tikra gera dokumentika, o rodomi filmai išlieka jų atmintyje.

– Per šį laiką festivalyje buvo parodyti keli šimtai dokumentinių filmų. Kurie iš jų jums patiems labiausiai įstrigo ir kurie labiausiai patiko žiūrovams?

Visi filmai mylimi, visi išskirtiniai. Žiūrovams labiausiai patikusiais buvo išrinkti Matto Sweetwoodo režisuota juosta „Alaus šalis“ („Beerland“) bei Inese Klava ir Ivarso Zviedriso filmas „Dokumentininkas“ („Documentarian“).

– Savo dalyvavimu renginį pagerbė tokios pasaulinės dokumentikos kino žvaigždės kaip Nino Kirtadze, Hubert Sauper, Viktor Kosakovski, Marcel Lozinski, Magnus Gertten ir kt. Ar sunku buvo juos prikviesti atvykti į Anykščius?

Aišku sunku, bet į mūsų festivalį šie žymūs žmonės važiuoja, nors kiti didieji kino festivaliai jų net neprisikviečia. Galbūt režisieriai dar nėra sukomercialėję ir jiems daug maloniau susitikti su nedideliu būriu žiūrovų, negu vaikščioti raudonu kilimu tūkstantinėje auditorijoje. Kad ir pats Martinas Scorsese davė mums išskirtines jo filmo premjeros teises nemokamai, kas kitiems kino festivaliams turbūt atrodytų visiškai neįtikėtina.

– Dalį filmų peržiūrų organizuojate Anykščių bažnyčioje. Kiek neįprasta vieta kino peržiūroms. Kaip pavyko susitarti su valdžia?

Žmonės Anykščiuose labai džiaugiasi visais renginiais, juos rengti suinteresuota ir miesto valdžia, tad jokių sunkumų dėl koplyčios nekilo. Į filmo seansą susirinkdavo apie 60-70 žmonių, tad pasirinkta vieta buvo tinkama tokio masto peržiūroms.

1551768_522646367850341_1548698934_n

EDOX archyvo nuotrauka.

– Pakalbėkite apie šių metų EDOX festivalį. Gal jau žinote, kada jis vyks ir kokie filmai bus rodomi?

Festivalis vyks rudenį, o viso kito dar nenorime atskleisti, laukite siurprizų.

– Kaip vietiniai gyventojai reaguoja į EDOX? Ar aktyviai dalyvauja? Sulaukiate svečių ir iš kitų miestų?

Dalyvauja tikrai nemažai anykštėnų, jie kuria filmus, piešia plakatus. Jau tris metus iš eilės jaunieji kūrėjai dalyvauja festivalyje su savo susuktais filmukais. Žmonės tikrai džiaugiasi kasmet atvykstančiu EDOX ir noriai dalyvauja, prisideda. Žinoma, festivalis sulaukia svečių ir iš kitų miestų – juk pamatyti tiek geros dokumentikos yra tik viena galimybė – atvykti į Anykščius.

– Ar galima teigti, jog jūsų festivalis prisideda prie kino kultūros propagavimo Anykščiuose?

Žinoma, kitaip ir nepavadinsi. Kol Lietuvos mažesniuose miestuose kino kultūra dar nėra tokia išsivysčiusi, kiekvienas toks festivalis ar kino renginys yra didelis žingsnis į priekį kino pažinimo ir supratimo link.

– Anykščiuose neseniai atsidarė meno inkubatorius, jūs organizuojate EDOX, tad galima teigti, jog šis miestas kultūrine prasme ypač aktyvus ir jame yra ką veikti ?

Taip, Anykščiai išties tampa kultūriškai pažangiu miestu, jame vyksta nemažai muzikos festivalių, taip pat ir mūsų kino festivalis, įvairios parodos, spektakliai, koncertai. O ir pats miestas be galo gražus ir jaukus, aplink supanti gamta, miškai neleidžia užsidaryt miesto šurmulyje.

– Ir pabaigai, standartinis klausimas. Kokie EDOX ateities planai?

Žinoma, planuojame, kad festivalis ir toliau egzistuotų, kartelė vis kiltų aukštyn, būtų atrenkami patys geriausi filmai, o žiūrovų gretos vis didėtų ir kinas taptų dar labiau mylimas mažuose miesteliuose.

Visi, kurie nori sudalyvauti šių metų festivalyje, sekite jo naujienas interneto puslapyje arba Facebook paskyroje.

ne mazoji kino lietuva baneriukas

Komentuokite

Your email address will not be published. Required fields are marked *