7 gurmaniškiausios scenos kine: pakartoti norėsite ne visas

„Filmas yra ne gabalėlis gyvenimo, bet gabalėlis torto“, – kažkada pasakė genialusis siaubo meistras Alfredas Hitchcockas. Nors režisieriaus mintis turi gilią, beveik filosofinę potekstę, tačiau yra filmų, kuriuos žiūrėdamas iš tikrųjų užsimanai to gabalėlio torto, traškios vištienos kulšelės su bulvių koše ar prancūziškos svogūnų sriubos. Ypač tada, jei ekrane matai, kaip šiuos patiekalus skanauja filmo herojai.

 Pateikiame 7 įsimintiniausias filmų scenas, kuriose pagrindiniai herojai pasineria į gurmaniškus nuotykius, skanias vizijas ir maistingas svajones. „Daumantų“ pagardų gamintojo rekomenduojami filmai nebūtinai pasakoja apie maistą, jo gaminimą ir valgymą, tačiau pamatę ištraukas iš jų, tikrai norėsite pasisukioti virtuvėje ir numalšinti gurgiantį pilvą.

Viskas skanu, bet makaronai skaniausi

Romantinėje dramoje „Meilės receptas“ („No Reservations“, 2007) pagrindinei herojei, prabangaus restorano šefei Keitei (žavioji Catherine Zeta-Jones), tenka sunki užduotis. Po sesers mirties ji turi prižiūrėti mažametę dukterėčią. Įpratusi gaminti tik gurmaniškus patiekalus, Keitė nežino, kuo pamaitinti mažametę mergaitę. Kai herojė nusiveda dukterėčią į restorano virtuvę, jos kolega vaikui įduoda lėkštę su itališkais spaghetti, pagardintais pomidorų padažu ir kvapniais baziliko lapeliais. Iš pradžių mergaitė sutrinka, dairosi į šalis, tačiau po kelių akimirkų pradeda godžiai doroti skanius makaronus. Įsimintina scena patvirtina, jog augančiam organizmui reikia namų virtuve kvepiančio ir sotaus maisto, o ne įmantrių eksperimentų lėkštėje su penkių centimetrų skersmens mėsos gabalėliu ir dviem padažo taškais šalia.

Pietums – virtas batas

Viena garsiausių maisto scenų kino istorijoje – iš komiko Charlie Chaplino filmo „Aukso karštligė“ („The Gold Rush“, 1925). Jame yra epizodas, kada du aukso ieškotojai apsistoja ankštame mediniame name. Kęsdamas šaltį ir nežmonišką badą, Chaplino herojus sumąsto suvalgyti batą. Jis užkaičia didelį puodą, įmeta į karštą vandenį odinį batą ir pradeda virti. Po kelių minučių išgriebia, įdeda į lėkštę ir nustebusio draugo akivaizdoje pradeda jį pjaustyti peiliu. Atriekia odos gabalą, atsikanda pado, o paskui pakabina šakute batraiščius ir lyg ilgus makaronus susiverčia juos į burną. Legendinis epizodas.

Ką valgo prezidentai?

„Gero apetito, prezidente!“ („Les Saveurs du Palais“, 2012) herojė Hortensė – asmeninė Prancūzijos prezidento François Mitterrand‘o virėja. Jos darbas – gaminti pačius gurmaniškiausius patiekalus. Nuo tailandietiškos sriubos su šviežiu kepenėlių paštetu, saldžiarūgštės antienos su „Scarlat“ bulvėmis iki gardaus „Saint-Honoré“ pyrago. Kiekvieno patiekalo receptas, it svarbus užsienio politikos klausimas, skrupulingai derinamas su prezidento patarėjais. Tačiau, pasirodo, valstybės galva yra kur kas paprastesnis žmogus nei atrodo. Filme yra puiki scena, kada prezidentas vakare nusileidžia pas Hortensę į virtuvę, o ši jį pavaišina… sumuštiniu. Ant duonos riekės užtepa kvapnaus sviesto, ant viršaus papjausto triufelių griežinėlių, o šalia padeda taurę raudono vyno. Gero apetito, prezidente!

Makabriškas patiekalas

 „Ši romantinė kriminalinė drama – tikrai ne kiekvieno skoniui“. Taip filmą „Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“ („The Cook, the Thief, His Wife & Her Lover“, 1989) apibūdina kino kritikai. Didysis šiuolaikinio kino modernistas, britų režisierius Peteris Greenaway’us sukūrė filmą apie gangsterį Albertą, jo žmoną Džordžiną ir jos meilužį Maiklą, kurie filme valgo, geria, kalba, mylisi, o tada vėl valgo ir geria. Provokatyvus filmas baigiasi scena, kurioje savo nekenčiamam vyrui Džordžina patiekia išskirtinį desertą – keptą meilužio kūną, apkaišytą žiediniais kopūstais, brokoliais, bulvėmis ir aplietą tirštu padažu.

„Žiūrėdami šitą filmą gal ir neišmoksite naujų egzotiškų receptų, nenorėsite lėkti į virtuvę pasigaminti kokio nors pikantiško patiekalo, tačiau meistriškas kūrėjas savo kūrinyje rodo, kad maistas gali tapti metafora. Kad per maistą galima kalbėti apie platesnius dalykus – mūsų slaptus norus, nuodėmes, visuomenę ir jos ydas. Stebėti šio režisieriaus viziją nėra lengva, tačiau labai įdomu“, – sako Algis Kairys, „Daumantų“ pagardų kūrėjas ir skonio meistras.

Pasak kritikų, filme rodomas žiaurumas, kanibalizmas ir godumas atspindėjo D. Britanijos, kurią tuo metu valdė geležinė ledi Margaret Thatcher, nuotaikas.

Aistringi žaidimai su maistu

Daugelis tikrai prisimena garsiąją maisto sceną iš erotinės Adriano Lyne’o dramos „Devynios su puse savaitės“ („Nine and A Half Weeks“, 1986). Virtuvėje, prie atviro šaldytuvo žavusis Mickey Rourke maitina seksualiąją Kim Basinger. Viskas prasideda nuo raudonų vyšnių sirupe, paskui seka braškės, ant šakutės pamauti makaronai, rausvos želė gabalėlis ir žalioji paprika, kurios aštrumą veikėja gundančiai nuplauna didele stikline pieno, gazuotu mineraliniu vandeniu ir medumi. Erotiškumas ir aistra liejasi per kraštus, o epizodas tik patvirtina seną tiesą, jog maistas – geriausias afrodiziakas.

Maistas kaip komunija

 Viena gražiausių maisto scenų kine priklauso „Oskaru“ už geriausią užsienio filmą apdovanotai „Babetės puotai“ („Babette’s Feast“, 1987). Svetimšalė Babetė mažo ir konservatyvaus Danijos miestelio bendruomenei filmo pabaigoje suruošia puotą pagal geriausias prancūziškos virtuvės tradicijas. Kuklius ir nedrąsius kaimelio gyventojus kąsnis po kąsnio pakeri vėžlienos sriuba su baltu ispanišku vynu, dieviškos „putpelės sarkofage“ (Cailles en Sarcophage), patiektos su triufeliais ir grikių blyneliai su ikrais ir rūšiniu šampanu. Maisto skanavimas jiems prilygsta dvasiniam nušvitimui, beveik šventai komunijai.

Vizija su krevete

Filme „Aš esu meilė“ („I Am Love“, 2009) Tildos Swinton herojė Ema įsimyli sūnaus draugą – kulinarą Antonijų. Vienoje įsimintinoje scenoje matome Aną, su giminaite pietaujančią restorane, kurio virtuvėje dirba Antonijus. Kol damos šnekučiuojasi, talentingas kulinaras joms gamina prabangius patiekalus – krevetę su tradiciniu prancūzišku troškiniu, patiektą saldžiarūgščiame padaže kartu su traškiomis daržovėmis. Kai padavėja atneša maistą, Ema sunkiai gali atitraukti akis nuo stebuklo lėkštėje. Garsai aplink nuslopsta, aptemsta šviesos, moteris pasineria į gurmanišką palaimą. Nepamirštamas epizodas, kuriame Antonijus kalba Emai per maistą ir tyliai šnabžda – „Aš esu maistas“.

Komentuokite

Your email address will not be published. Required fields are marked *